2020-10-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai


***

Mačiau be drabužių

bejėgį it kūdikėlį

sakiau nesigėdyk

aptvarstysiu Jėzų atėjusį į namus

sužeistą uždaužytą dar alsuojantį


apiplausiu patepsiu aliejais suvilgysiu

lūpas sukepusias nuo narkotikų

neįtikėtina – tu pasidavei

leidaisi prausiamas valkstomas

tai ir buvo didysis orumas


esu

daugiau negu kūnas imkite ir naudokite

jeigu reikia: aš – kitas

susitaikiusios akys su viskuo

ką dar regi

nuogas

jokios erotikos


ir vis tiek

ir vis tiek

po žeme

sueisim į vieną

o sielą

kas atplėš

kas įstengtų

***

Tuščias kiemas

nė vieno žmogaus

katinas suka ratus

švelnus balandis

debesis atpučia

amžiną šviesą

laikinoje karalijoje mano akims

paskleidžia Sužadėtinis

niekada nebūsi viena

bet ar tikrai?

žydi klevas

noriu tikėti

ir įtikiu


***

Atidavė viengimį sūnų…

tūkstantį kartų skaitai atrodo suprasi

ir nesupranti

o tūkstantį pirmąjį

užlieja – atidavė

nes žinojo kad amžinas

nueis kryžiaus kelią

ir grįš


daug sykių

klupai parpuolei

ar panešėjau

bent žingsnį tą kryžių

ar veidą

nušluosčiau

kodėl

reikėjo tave atiduoti


ar jau amžinas?


***

Skalbėm ir džiaustėm kartu

dukrelės vystyklus

paskui jau – dukters dukrelės

dar po metų

pūtėm angelus palubėj

jau su dviem – mudviejų kraujas –

drauge išlydėjom

mano motiną tėvą

į dangaus karaliją jų nuovargis

baigėsi tik viltis namuose

neišblaškoma

laikėmės

laikiausi

už rankų už balso

už ramaus „greitai grįšiu“

žiūrėk

balandėliai jau liepoj

prie pat tavo lango

žydi slyva ir klevas

kaip tik šiandien mūsų mergaitės

gimtadienis

laukiu įbedus akis į kiemą

užtrukai

išėjai

į literatūros muziejų

negi ir pasiliksi

***

Išėjau iš namų

į žmones

niekad netroškau

kad kas kalbėtų į ausį

o šiandien

nudžiugau pasveikinta

veterinarijos vaistininkės

sako labas rytas girdžiu žodžius

tariamus man ir tai jaudina

asmeninis kreipinys

dar kieme su tetule kurios bijodavau

pakalbam apie geltoną krūmą

prižiūrėk ir turėsi

 o kas tai?

magonija žmonės sakė magonija

vadinasi žmonės kalbėjosi

kartais norisi

kokio žodžio ir iš Tavęs, Viešpatie

suprantu suprantu

visa kas mano akims

ir yra iš Tavęs

***

Sakoma

klausa miršta paskutinė

girdžiu

liuteronišką giesmę

jau einame

per tamsiausią slėnį

šnabždasi moterys

man už nugaros virš galvos

vėjas ir smėlis

krenta ant medinės dėžutės

girdžiu

pelėdišką ūbavimą tai aš

pro sukąstus dantis

girdžiu

kastuvėlio čakšt čakšt

vyrai užberia

keli žingsniai mus teskiria

vieną nuo kito

——————-

Kai atšils

nukrapštysiu nuo smėlio

 rožių ledą

švelniai gailėsi manęs

sakysi

kam čia tas vargas


***

Padėk man būti tỹliai

be skundų

vien grožėtis

kas rytą

sprogsta liepos ir ievos baltuoja

įsišvietusius daiktus sukūrei

akims mūsų džiugesiui

būti padėk man

susitaikyti

ką tik atskrido

nežemiški balandėliai

pasirūpinai priminei

miesto scenoje

lenkiuos iki grindinio

girdžiu Tavo juoką

vėjas atplėšė dangų

padėk man