2020-10-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Neringa Dangvydė Macatė. Eilėraščiai

Neringa Dangvydė Macatė. (1975 04 06–2020 03 21)


***

Pasaulis keičiasi, mylimoji,

pakvimpa levandų laukais, kuriuose prasilenkiam,

tik žvilgsniais įpindamos dar vieną dieną į grožio vainiką –

atgniaužtoje saujoj ne rožė kraujuoja,

tai stigma paženklina delnus sapnų nėriniais,

kai sustoju už nugaros saulei uždengusi tavo akis,

vien tik vėją pajusi alsuojant į petį,

tariant vardą –

save, ne mane atpažink.


Vestuvių maršrutais

Jei mūsų vestuvės būtų pavasarį,

pasitikčiau tave stoty su puokšte žibučių,

pasibučiavusios akimis

įšoktume į pirmąjį privažiavusį troleibusą,

išlipusios septintoje stotelėje

apsimainytume žiedais:

liudininkai būtų tie, kurie laukia

savo maršruto

mūsų gyvenimo šalikelėje,

kol mudvi dalijamės dieną perpus,

o naktį – po žvaigždę.


Atsibustume vasarą,

perėjusios rudenį,

liktume žiemoje vis dar pasipuošusios

baltomis vestuvių įkapėmis.


Tai ar vis dar sutinki vesti mane,

mylimoji, pavasariui bundant?


Rytoj pabusiu

iš sapno kuriame

ji laiko mano ranką

kaip tu kadaise

vedžiodama savo kūno labirintais

klaidindama

žvilgsnių saulėtekiuos.


„Tiesiai keliausi ‒ įkapes žodžiams siūsi.“

 „Į dešinę eisi ‒ tapsi mirusių žodžių siuvėja.“

„Į kairę pasuksi ‒ žodžius krauju siuvinėsi.“


***

Tvarkant knygų lentynas, iš puslapių

Byra naivūs vaikystės herbariumai:

Žibutės, plukės, neužmirštuolės –

Trupa tarp pirštų,

Neatlaikiusios laiko.

Fotografijose mes abi susiraukusios, sese,

Susipykome – vėl dėl tos, raudonosios,

Gėlelės, kurią tik jaunylei

Tėvas pirklys

Pažadėjo nuskinti.

Carpe diem – įrašyta

Lotynų kalbos vadovėlyje.

Plečiasi rašalo dėmė.

Kurios čia darbas?..

Dabar tik iš veidrodžio

Žiūri į mane,

Braukiančią dulkes. Bijančią

Atsisukti, ištarti


Imk tu.

Ačiū. Laikykis.

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

***

Kraujomaiša, sese, mums negresia,

Sakau, bučiniais nusėdama

Tavo riešą bevaisėje Elioto žemėje,

Iš jo poezijos rinkinio

Ką tik išlankstėme

Savo karūnas.

Žalio aksomo užuolaidą

Perkirpom į dvi lygias dalis –

Suknelėms.


Sustojame priešais veidrodį ir jau keturios

Mylimės akimis.


Visi metų laikai

Mano žvilgsnis

Kabinasi į raukšlelę

Tavo lūpų kamputy

Ilgam įstringa

Šypsenos kreivėje ‒

Kardiograma nepakitusi.

Gyvensi dar

Atsispindėdama pilkose rainelėse

Kol pirštais liečiu raides

Beveidžiu raštu augindama teksto vijoklį

Šliaužiantį iki lango ligoninėje

Pro kurį tavo akys

Mato visus metų laikus

Išskyrus rudenį

Kuris kapsi tolygiais lašais

Gesindamas

Nepabaigto eilėraščio geismą

Kol rudenio purpuras plakasi klevo vėtroj