2021-01-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Tomas Vyšniauskas: „Šešėliuose netūnojau, bet ir į tauro ragą nepūčiau“

Tomas Vyšniauskas. (Vytauto Šimkūno nuotr.)



Rasa MILERYTĖ

Tomas Vyšniauskas gimė 1978 metais Šakiuose, šiuo metu gyvena Kaune. 2018 metais leidykla „Kauko laiptai“ išleido pirmąją poeto knygą „įelektrinto piemens“. Po metų ši knyga įvertina Zigmo Gėlės premija. 2020-ųjų pradžioje pasirodė antroji Tomo Vyšniausko knyga – „Invazinės rūšys“, irgi išleista „Kauko laiptų“ leidykloje. Poeto eilėraščiai publikuoti „Atokių stočių“ almanachuose. Autorius kuria elektroninį literatūrinį žurnalą „Rankos“.

Pirmąją knygą – „įelektrinto piemens“ – išleidai gana vėlai, būdamas 40-ies. Iki tol tavo vardas nebuvo girdimas. Ar ilgą laiką nenorėjai būti matomas, ar tiesiog vėlai atradai poreikį rašyti?

Nemanau, kad ir dabar tas mano vardas aidi laukais ir kloniais ar yra linksniuojamas snobiškose diskusijose. Būna, pabūgštauju, jog ne tik manosios, bet ir visos poezijos laukia tokia dalia. Šešėliuose specialiai netūnojau, bet ir nesivarčiau kūliais, į tauro ragą nepūčiau ir nevaikščiojau apsikarstęs lokenomis dėl matomumo ar savireklamos. Kalbant apie amžių – viliuosi, jog potencialus skaitytojas atskirs lyrinį subjektą nuo autoriaus ir celiulitas ant mano pilvuko eilėraščių įvaizdžio nepagadins. Poreikis rašyti buvo visada, tiesiog prioritetai gyvenime buvo sudėlioti kiek kitaip. Arba A. H. Maslow su savo poreikių hierarchija buvo teisus, arba tas mano žodis nebuvo tiek aktualus, kad šitiek metų laukė prieš praplėšdamas asfalto plutą ir nuguldamas knygoje. Lyg ketintų sudygti. Iš dyko buvimo, matyt.


Sakai, pabūgštauji, jog poezijos, kad ir kas bebūtų autorius, laukia užmarštis. Kaip manai, ar šiuolaikiniam žmogui, kuris turi galimybę rinktis iš daugybės žanrų, poezija – reikalinga? Nėra taip, kad eilėraščius skaito tik poetai?

Panašu į tai. Bet ką jau čia bepadarysi. Sunku konkuruoti su instagram’o žvaigždės apvalumų vizualizacija. Gyvenimo tempas daro savo įtaką, žmonės įpranta prie greitai suvartojamo vaizdinio turinio ar lengvai „virškinamo“ teksto. Kaip mažametis prie saldainio. Gal kada išaugs. Kita vertus, vienas skaitantis poetas visuomenei lygiai taip pat reikalingas, kiek pulkas saldumynų mėgėjų. Kad primintų, jog vien krūtimi sotus nebūsi.

P. S. Krūtų ir poezijoje pilna. Tik jos metaforų mezginėliais pridengtos.


Galbūt pameni, kada, kokiomis aplinkybėmis parašei pirmuosius savo tekstus? Ar iš tų pirmųjų kurie nors pateko į knygas?

Na, aplinkybės standartinės ir iki skausmo pažįstamos neretam paaugliui: identiteto paieškos, svetimas pasaulis, spuogas ant nosies, suplyšo vieninteliai džinsai, mergiotė iš paralelinės klasės manęs nemyli – žodžiu, egzaltas, verkšlenimas ir dienoraštinis popieriaus terliojimas banaliųjų išgyvenimų degutu. Tad, saugant potencialų skaitytoją nuo kenksmingo tokių tekstų poveikio, pirmieji bandymai į knygas nepateko. Tiesa, neneigiu ankstyvosios kūrybos, kaip treniruočių poligono, naudos. Visai gali būti, jog tam tikros būsenos, motyvai, vienas kitas įvaizdis atkeliavo ir į vėlyvesnę kūrybą. Spalvingesnėje pakuotėje. Rafinuotesniu rūbu apvilkti.

Jaunam rašytojui vienas geriausių būdų garsiai išrėkti „aš esu“ yra Rašytojų sąjungos organizuojamas Pirmosios knygos konkursas. Ir pirmąją, ir antrąją tavo knygas išleido „Kauko laiptai“. Kodėl rinkaisi šią leidyklą?

Jei trumpai, tai Kaunas ir V. Rudžianskas buvo tos priežastys. Labai norėjau, kad Viktoras redaguotų mano knygas. Plius, sentimentai miestui, kuriame gyvenu. Leidykla „Kauko laiptai“ man yra vienas iš donkichotiškosios kovos už kultūrą ir poezijos ateitį simbolių. Norėjau būti tos kovos dalimi. Bent jau pėstininku. Nors parako pauostyti.


Pirmuosius savo tekstus publikavai svetainėje rašyk.lt, ir dabar dar kartais ką nors ten paskelbi. Ar tai vieta, kurioje pateiki tekstus pirmiesiems skaitytojams ir kritikams? Ši svetainė tau padėjo, padeda augti?

Dėl tų pirmųjų tekstų tai, prisipažinsiu, būna gėda. Bet ką jau čia padarysi – visi kažkada į vystyklus spiras leidome ir snarglio išsipūsti nemokėjome. Manyčiau, kad rašyk.lt – viena iš tų retų vietų, kur galima tikėtis daugiau mažiau adekvataus feedback’o. Taip, ši svetainė man padėjo augti. Jei eliminuosime draugų ir giminių ratelio liaupses, tai vietų, kur galima sulaukti atsiliepimų apie savąją kūrybą iš žmonių, kurie bent jau domisi literatūra, nėra tiek daug. Nesakau, kad tas nuomones ir atsiliepimus reikia suabsoliutinti, bet… Tikiu tokių vorkšopinių erdvių nauda ir reikalingumu. Tikiu grįžtamojo ryšio „autorius–skaitytojas“ žavesiu. Tačiau įspėju, kad autoriui reikia turėti stiprius nervus prieš pasiryžtant sužinoti mandagumo figos lapu nepridengtą nuomonę apie jo kūrybą.


O tavo nervai ar stiprūs? Kaip sekėsi bendradarbiauti su „Įelektrinto piemens“ ir „Invazinių rūšių“ redaktoriumi Viktoru Rudžiansku?

Sekėsi puikiai. Labai gerbiu Viktorą kaip autorių, žaviuosi jo poezija. Akivaizdu, kad redagavimo pasiūlymai iš žmogaus, kuris yra kūrybinis autoritetas, būna vertingi ir juos reikia imti domėn. O bendradarbiavimo procese užgimsta šaunūs dalykai. Vienas iš pavyzdžių – mano galva, labai vykęs pirmosios knygos pavadinimas. Tad lėkštės nedužo, plunksnos nenusipešiojo, neuroniniai tinklai netrūkinėjo, pilkosios ląstelės nežuvo.

Kai susitikome per almanacho „Atokios stotys“ pristatymą, sakei, kad trūksta erdvės, kur galėtum skelbti tekstus ir gauti kompetentingą įvertinimą. Kiek tau svarbūs skaitytojų, kritikų atsiliepimai?

Ko gero, turėjau galvoje atotrūkį tarp mano jau minėto artimųjų rato ir kultūrinės spaudos. Manau, kad yra nemažai perspektyvių autorių, kurie jau šviesmečiais nutolę nuo sveikinimų pageidavimų koncerto tematikos ir stilistikos, tačiau dar milimetro stokoja, kad peržengtų kultūrinės spaudos publikacijos slenkstį. Tas slenkstis, beje, pastaruoju metu dar labiau ūgtelėjo, mat (reik manyt) dėl sumažėjusio finansavimo buvę savaitiniai leidiniai tapo dvisavaitiniais („Literatūra ir menas“) ar mėnesiniais („Nemunas“). Akivaizdu, jog publikacijų kiekiui sumažėjus tapo dar sunkiau tos publikacijos „nusipelnyti“. Internetinė erdvė, jau minėtos kūrybinės svetainės, tokios šaunios iniciatyvos kaip „Atokios stotys“ šiek tiek gelbsti situaciją. Žinoma, kad brangus yra ir močiutės paglostymas, ir klasioko laik’as. Bet kompetentinga nuomonė padeda augti sparčiau.

Jei kalbėtume konkrečiai apie mano kūrybą, tai anksčiau ar vėliau nori nenori ją apibūdinant išlenda epitetas „eksperimentas“. O eksperimentui vieta – garaže tarp tepalų ir varžtų, rūsyje tarp pelėsio ir tinko įtrūkių, ant dulkėto žvyrkelio šalia besiporuojančių rupūžių. Pasaulis margas ir neapglėbiamas buitinėmis problemomis. Vietos kaip ir užtenka.


Jei kalbėtume konkrečiai apie tavo kūrybą, eilėraštis tau – įkvėpimo ar darbo rezultatas? Iš kur ateina temos, kuriomis rašai?

Negyvename vakuume. Kad ir kaip stengtumeisi atsiriboti, ignoruoti, aplinka daro įtaką mūsų gyvenimams. Taigi ir kūrybai. Klausimas, ką toje aplinkoje pamatai: faktą, daikto (reiškinio) išorę, ar vis dėlto sugebi žvelgti giliau ir bent prisiliesti prie Reikšmės. Esmės, ryšiai, dilemos ir būties konfliktai man šiek tiek įdomiau nei rūbo spalvos. Manau, kad geras eilėraštis turi būti išjaustas. Ne tikslingai sugalvotas ir suplanuotas, o paliestas sąmonei atsitiktinai besivaikant levituojančius burbulus transcendentinėje dimensijoje. Noriu tikėti, kad eilėraštis man – įkvėpimo rezultatas, dažniausiai pagaunamas pasąmonės srauto forma. Po to jau reikia darbo įdėti tą srautą išdresiruojant tiek, kad šiurkščiu liežuviu paimtų cukraus gabalėlį iš svetimo skaitytojo delno.


Nobelio literatūros premijos laureatė Olga Tokarczuk yra sakiusi, kad geriausia rašymo mokykla yra skaitymas. Įdomu, kokias knygas tu skaitai, ko reikia, kad knyga tave sudomintų.

Anksčiau dariau didelę nuodėmę – lepindavau save popsu. Skaitydavau klasikinius detektyvus. Stambiu mastu. Gyvenimo tempui išaugus pradėjau gudrauti – detektyvus pasižiūriu jau ekranizuotus ir taip sutaupau laiko rimtesnei literatūrai. Daugiausia perskaitau poezijos knygų. Ko gero, lengviau atsakyčiau, kokių knygų vengiu, – stengiuosi nesiartinti prie populiariosios psichologijos, gyvenimo būdo guru veikalų, atostogų romanų ir kulinarinių pamokėlių, kurias štampuoja ne virtuvės šefai. Kad kvapo neužuosčiau. O tai dar ims ir paklaidins. Bet čia tikriausiai nutolau nuo esmės… Klausimas juk buvo apie literatūrą?                


Kuriuos poetus įvardytum kaip savo literatūrinius mokytojus?

Skaitau įvairią poeziją. Įvairių laikmečių, skirtingų kartų autorių. Klausimą gal kelčiau ne apie konkrečias asmenybes, o apie jų kūrybos savybes ar bruožus, kurie priverčia vidinius krumpliaratukus suktis, girgždėti ir galbūt daro įtaką mano kūrybai. Tie bruožai būtų emocinis eilėraščio krūvis, dėmesys estetiniam raidės pradui, metaforos originalumas, fantazija, netikėti sugretinimai, nustebinantis minties vingis. Kartais nusistebiu pats sau modernumo ir polėkio ankstesnės kartos autorių kūryboje radęs daugiau nei jaunimo poezijoje. Arba senstu, arba jaunimas (nekalbu apie visus) pernelyg įniko poeziją atmiešti eseistikos bruožais. O gaila būtų prarasti tą gaivališkumą ir stichijos jėgą, kuri visais amžiais puošdavo eilėraštį egzotiniais atspalviais.

Almanacho „Atokios stotys“ sutiktuvėse. (Vytauto Šimkūno nuotr.)


Tavo antrosios knygos „Invazinės rūšys“ leidybai leidykla teikė projektą Kultūros rėmimo tarybai, tačiau per kelias dešimtąsias balo dalis knyga liko už ribos. Knygą visgi pavyko išleisti. Kaip pasijutai sužinojęs, kad knyga nebus finansuojama?

Pokalbyje jau minėjome tą „eksperimento“ epitetą, kartkartėm prilipinamą mano kūrybai. Turėdamas galvoje savosios poezijos konceptualumą (ar bent jau pastangas peržengti nūnai madingos poezijos lauko ribas), skeptiškai vertinau galimybę gauti finansavimą knygai. Mane labiau stebina (o ir liūdina) faktas, jog žinau ne vieną puikią knygą, taip ir nesulaukusią finansavimo. Talentingų autorių knygos, vėliau patekusios į kūrybiškiausių knygų sąrašus, pelniusios literatūrines premijas, buvo paliktos už to finansavimo brūkšnio. Taigi jaučiausi esąs visai šaunioje kompanijoje. Ar tokie faktai neverčia abejoti lėšų skirstymo adekvatumu ir sistemos trūkumais – jau kitas klausimas. Pastebiu finansuotus projektus, knygas, kurie ir taip būtų komerciškai sėkmingi. Kai tuo tarpu tokiems projektams kaip „Atokios stotys“, turintiems ne tik literatūrinę vertę, bet ir stipriai prisidedantiems prie regionų atskirties mažinimo, kultūros puoselėjimo periferijoje, bendruomeninių ryšių stiprinimo, neskiriamas pakankamas dėmesys. Manau, kad daugiau dėmesio nusipelnė ir tos mažos leidyklos („Kauko laiptai“, „Naujoji Romuva“), kurių dėka poezijos spyglys vis dar prasiskverbia pro pilką kasdienybės drobulę. Belieka tik paapgailestauti dėl knygų, kurios buvo peržengusios stereotipų horizonto ribas ir dėl finansavimo stokos taip ir nepraplėtė mūsų pasaulėžiūros.


Diskusijose apie kultūros finansavimą dažnai prisimenama V. Čerčilio mintis, kad jei nebus kultūros, už ką tada kovoti. Kaip manai, menas turėtų būti vienas iš pagrindinių valstybės interesų? O gal valstybė turėtų daugiau investuoti į tokias sritis kaip krašto gynyba, o knygų leidyba rūpintis leidyklos?

Išgirdęs šitą klausimą pasijutau kaip toji anekdotinė beždžionė, kuri priėjusi kryžkelę nesugebėjo apsispręsti, su protingomis ar su gražiomis jai pakeliui. Krašto gynybą priešpastatyti kultūrai, manyčiau, nėra tikslinga. Šios dvi sritys puikiausiai gali sugyventi tarpusavyje ir abi kovoja dėl to paties tikslo – pilietinės visuomenės formavimo. Nė viena iš minėtų sričių nenusipelnė būti skurstančios podukros vietoje. Rastume nemažai poeziją rašančių kariškių. Kaip ir militaristinių ar patriotinių eilėraščių ne vieno poeto repertuare. Tad resursų reikėtų ieškoti kitur. Mąstant idealistiškai ir abstrakčiai – reikia rūpintis šalies gerove taip, kad ūkis klestėtų ir surenkamų mokesčių užtektų visoms sritims. Žinoma, šitą sakinį man užrašyti buvo kur kas paprasčiau, nei tas idėjas konkretizuoti ir realizuoti praktikoje.

Kalbėdami apie rimtąją literatūrą turime imti domėn faktą, kad tai komerciškai nuostolingas produktas. Tikslinė auditorija maža, rinkos segmentas specifinis (be to, dar ir su nedidele perkamąja galia). Be paramos iš šalies, papildomo finansavimo, leisdamos vien literatūrą iš didžiosios raidės, leidyklos neišgyventų. Kaip tą finansavimo poreikį patenkinti – klausimas, vertas ne vieno milijono. Kaip adekvačiai lėšas paskirstyti – klausimas dar sudėtingesnis. Bet šias problemas būtina spręsti. Išsilavinusi, kritiškai mąstanti asmenybė, laisva valia apsisprendusi stoti tiesos pusėn, manau, yra valstybei ne mažiau vertinga nei molio statulėlių orda ar programuojamų robotų pulkas.