Sakartvelų poezijos vertimai. III dalis

Publikuojame paskutinę sakartvelų poezijos vertimų dalį. Eilėraščius iš kartvelų (gruzinų) kalbos į rusų kalbą išvertė Nana Devidze, o iš rusų į lietuvių kalbą – Regina Katinaitė-Lumpickienė. Šie poetai – tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ („…ir saulas diementas žėruos…“ A. Miškinis) dalyviai.

Kato Javakhishvili

Lopšinė vyrams

Jūs, kurie atėjote į šį pasaulį

Ir prisiėmėte mūsų silpnumo naštą.

Ir jūs, kurie nešiojote mus po širdimi,

Ir kurių vaisių mes nešiojame savyje,

Jūs, kurie pavadinote mus savo šonkauliu

Ir neleidote dulkėms nusėsti ant mūsų lūkesčių,

Jūs, kurie žadėjote mus saugoti, maitinti ir karo metu

Ginti mūsų taikų sapną.

Mes jumis patikėjome ir pasitikėjome,

Ir lūkesčiais užminkėme troškimų tešlą.

„Duona – tai mūsų gyvybė“ – iš kūno sukurtas vaikelis.

„Kraujas – tai mūsų esybė“ – nuolankumas – alyva suteptos kojos.

Mes, kurios tikėjome jumis:

Kad jūs – siena,

Jūs – apkasai,

Jūs – ramybė

Ir meilės vilionės…

Ten, kur pritrūks meilės ir džiaugsmo,

Ir žemė dirvonuos kaip plynas laukas,

Bus pažeisti visi įstatymai ir normos.

Ten, kur užsnigs praeities suguldytas vagas,

Kur visos sienos subyrės, ir mums neatsiras vietos gyvenimo apkasuose,

Ir neliks kantrybės ir nuolankumo, ir tada pavirsime apkasais,

Kad kaip nors apgintume mūsų pačių pagimdytą gyvenimą

Ir savo nusilpusiu krauju išmaitintume mūsų pačių kirminus,

Kuriuos jūs pasmerkėte gimti, o gimusius – numirti.

Ten, kur ant pūslėtų delnų tūps glitūs skausmo burbulai,

Karštomis naktimis ir mes pakibsime ant varinių laidų

Lyg srovės nutrenkti paukščiai,

Kad išgąsdintume jūsų sapnus po didžiulių miestų dangoraižiais

Ir priverstume jus nubusti nuo lopšinės su mirties priedainiu.

Ten, kur jūs seniai sapnuojate, mes prisijaukinome nemigą tarsi kaltę.

Ten, kur mes subrendome ir išgalvojome savąją jėgą,

Jūs tokie maži – tarsi išaugtos vaikystės suknelės.

Mes norėjome būti silpnos, kad šitoji silpnybė

Taptų jūsų didžiausia jėga.

Jūs, kurie atėjote į šį pasaulį,

Kad prisiimtumėte mūsų silpnumo naštą

Ir mūsų nuodėmes, – tai imkite ir neškite.

Kaimynė

Mano kaimynės nukarusios krūtys.

Keturi vaikai ir nukarusios krūtys.

Lūpos, dažytos raudonai, o krūtys nukarusios.

Sėdėjo vargšė, o krūtys nutįsusios iki liemens.

Mano kaimynė rinko savo krūtis lyg sprogusius balionus

Ir grūdo į liemenėlę.

Dūsavo kieme ir rūkė cigaretę.

Rūkė be filtro, todėl jos pirštai pageltę.

Visi kaimynai liežuvavo:

Keturių vaikų motina, bet neverta šito vardo,

Pernakt valkatavo begėdė kažkur.

Jeigu ji padori, tai kur gi jos vyras.

Man buvo aštuoneri,

Ir akys išlipdavo ant kaktos, kai žiūrėjau į ją.

Man buvo tik aštuoneri, ir aš bijojau jos vaikų.

Kalbėjo: kokius vaikus ji gali išauginti

Ir nežinia, kas jų tėvas.

Ir išaugs jie tokie kaip ir motina.

Kartą atsidūriau tos kaimynės su nukarusia krūtine namuose.

Kamuolys įkrito į jos balkoną.

Mano kaimynė sėdėjo ir verkė.

Sėdėjo ir verkė mano kaimynė.

Mano kamuolys sprogo, ir pagalvojau, kad dėl to ji verkia,

Toji mano kaimynė, nukarusia krūtine.

Geltonais pirštais trynė akis ir verkė.

Man buvo aštuoneri ir man buvo gėda,

Galvojau, kad ji verkia dėl mano kamuolio.

Paskui jie išsikraustė.

Išsikraustė, ir tada aš supratau,

Kad mano kaimynė buvo kaip tas pripūstas kamuolys,

Šventei paleistas ir sprogęs.

Žudikai

Na ką gi, užmuškime mūsų vaikus,

Užaugusius, ir dar ne.

Ir tuos, kurie negalėjo gimti,

Ir tuos, kurių net nebuvo.

Kas gimė per anksti,

Tas jau suseno.

Ką išgalvojome ne savo gyvenime,

Ko nemylėjome,

Ko neapkentėme,

Ir netgi mylėjome.

Tuos, kurie mus kaltino, kad nepateka saulė,

Tuos, kurie negalėjo lankyti mokyklos

Ir nesurado kelio.

Tuos, kurie nepažino savo likimo.

Tuos, kurie tapo žudikais,

Vagimis

Ir prostitutėmis.

Na ką gi, greičiau nužudykime savo vaikus,

Minkšta pasmakre brūkštelkim metalu

Ir atsiduskime iš širdies.

Atsiduskime ir išsivaduokime iš nemigos.

Tarytum nuo nieko nepavargę,

Tarytum nusprendę paskandinti baltus laivus,

Tarytum nuleidę akis.

Kitoje pusėje

Kareivinės ir kurdų moteris,

Prie purvinos krūtinės prispaudusi kūdikį,

Liūdesį, tampomą marguose skuduruose.

„Pedro, Donaldo

Pedro, Donaldo“

Nešioja ir šaukia.

O „Mes“ spėriais žingsniais

Einame namo.

Ir šypsodamiesi nešame savo vaikams spalvotus kelius –

Gyvenimo smulkmenas.

Svetima tėvynė – lyg kramtomoji guma.

Tarytum šitoji nerami, slepianti praeitį tėvynė

Yra tiktai šarminis mūsų vaikų ašarų ežeras

Dėl nenupirktos kramtomosios gumos.

Na ką gi, tėvyne, mesk tinklus į alkano vaiko akis.

Pelkės spalvos ežere žuvytės nugaromis

Prilimpa prie dumblių.

Na ką gi, tėvyne, negailėk mūsų atiduodama neapykantai.

O gailėti lengva.

Dėl globalinio skurdo

Mes išteisinsim laiką, kuriame tu nepasikeitei.

Tai mes virtome pasaulio pabaisomis.

Laikas sustojo,

Apmirė,

Kad galėtume pamatyti pavasarį.

Bet vis tiek mums šalta.

Na ką gi, tėvyne, nudažykim gatves šviežiu krauju.

Nupieškime juo saulės apskritimus.

O dabar laisvai galime iškrenkšti:

Bemieges naktis,

Vėlavimus į darbą,

Drebančiomis rankomis surinktus pinigus

Gimtadienio dovanoms,

Bankomatuose paliktas korteles,

Kino bilietus,

Šiukšlių konteinerius,

Kontraceptines tabletes,

Netikrą meilę,

Politizuotą istoriją,

Draugiškus juokelius,

Istoriją apie dvi jūras ir mažą mergaitę,

Tarytum mūsų tėvynė – prie skrandžio prilipusi kramtomoji guma.

„Pedro, Donaldo

Pedro, Donaldo“

Imkime ir visi nužudykime mūsų sočius vaikus.

Sausainiais,

Traškučiais,

Emulsikliais

Pripildykime jų skrandžius, o po to nužudykime.

Nors alkani nenumirs.


Zaza Bibilashvili

Gyvenimas – sapnas

Galbūt gyvenimas yra sapnas.

O jeigu sapnas – tai pagrindinio herojaus.

Ir jeigu gyvenimas – sapnas,

Tai jis – tiktai tavo.

Galbūt gyvenimas – tai tavo sapnas.

Bet kas žino, gal tu jau seniai nubudai.

Ir tik tu žinai –

Ar tai tiesa.

Na kas žino, kaip ilgai tu gali miegoti arba būdrauti

Ir kas žino, kada tu nubudai,

Kas žino, kada vėl užsnūsi.

Ir kas žino, kaip ilgai mes tikėsime, kad vėl užsnūsi.

Kas gi žino, kas bus su mumis, kol vėlei miegosi.

Ir kas žino, kiek laiko praėjo, kol tu miegi,

Ir kaip seniai sapnuoji kitą sapną.

OK

Kas išdrįso meluoti, juokaut įkyriai,

Tarytum pasaulį piktais vėjais apmėtyt?

Tada, kai žinau, kad viskas gerai

Kažkurioj galaktikoj, kažkurioj planetoj.

Ir tie žmonės, troškę išjuokti mane,

Neįstengė to padaryti,

Nes aš žinau, kad gera tiktai toje

Planetoje mano gimtojoj, mažytėj.

Net jeigu skirčiaus aš kažkuo labai,

Jei būčiau kito gymio, kito veido,

Vis tiek laimingas, nes yra namai

Planetoj toj, kurią kadais apleidau…

Ir tu, stiklinėj keliantis audras,

Juk negali manęs nustebint niekuo.

Todėl sakai – tiktai vaizduotė gali šitaip nešt

Į išgalvotą, nesamą planetą.

Visus ženklus įmanomus jau surinkau,

Kad niekas daugiau abejot nepradėtų…

Juk negalėjau nukristi aš iš dangaus?

Juk turėjau savo mažytę planetą?

. . .

Kas liežuvauja ar bando juokaut įkyriai,

Tarytum pasaulį piktais vėjais apmėtyt?

Viskas gražu ir viskas gerai

Kažkurioj galaktikoj, kažkurioj planetoj.

*

Viskas yra taip, kaip turi būti, Riuno…

Atlaidų trikampis:

Mylimoji – draugas – išdavystė.

Burės iškeltos. Laukia manęs jaukus triumas.

Laikas užmes raudoną kimono

Lyg budelio chalatą.

Turėjau kažką pasakyti.

Dabar jau viskas gerai.

Negalėjau juk aš pasiskųsti, kad vietos šalčiu apsideginau.

Negalėjau pasakyti, kad griūva pasaulis

Kreivai šypsantis žemės drebėjimui,

Nes gerąją šypseną užspaudė lūpos,

Ir tam, kuris negalėjo jos nugurkti

Ji įstrigo giliai gerklėje.

Sendaikčių prekeivis su senų kaukių maišu ant peties

Skundžiasi maskarado turgumi,

Senieji dievai lyg atsargos generolai

Sėdi prie ugnies

Ir tylėdami gurkšnoja sakę.

Palik ramybėje Liucipierių –

Jis paprasčiausiai linksminasi –

Jam priklauso šis veidrodis,

Todėl, kaip panorės, taip jį ir iškreips.

Ir išvis – argi yra laiko kalbėti apie niekus.

Na ir kas, kad kvailystė visos tankos ir sonetai.

Na ir kas, kad ištvirkimo pats įkarštis ir

Nesuskaičiuojama daugybė sidabrinių.

Kaip tu gali pasakyti,

Kad esi netikras, tik mitas

Arba be tikslo iššautas užtaisas.

Juk reikia kažką pasakyti, kai išeini

Tik tai, kas paliestų sielą ir širdį.

Ir štai ramiai pinu paskutines eilutes –

Dosniai dalinu vargšo turtus,

Žiūrėk – išsigalvojau mylimąją ir draugą.

Kam išsigalvoti išdavystę,

Jei nutvėrei geidžiamą pavadį.

Štai ir išverkiau graudžias eilutes.

Banalu? Manyčiau, žavu,

Juk visą gyvenimą tai kūriau.

Ir dabar eidamas į jaukų triumą

Galiu tik pakartoti:

…Kristau – Pone –

Pone – Kristau…

Kaip viskas sklandžiai praėjo, Riunoske,

Kokia nuostabi diena pasidaryti charakiri.