2021-01-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Urbanistinis vienetas „Urbanistinio vieneto“ metatekste



Kristina BAČIULIENĖ

Naujausią Viktoro Gulbino poezijos rinkinį „Urbanistinis vienetas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2019) Kristina Bačiulienė nusprendžia atrakinti pasitelkusi ne literatūrologiją, o… psichoanalizę!

Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos nariu tapusio poeto Viktoro Gulbino eilėraščių knygą „Urbanistinis vienetas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2019) patyrinėsime psichoanalitiniu aspektu, pasiremiant psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo metapsichologijos ir Carlo Gustavo Jungo, analitinės psichologijos pradininko, konceptais. Teigdami, kad rinkinio metatekstas yra autoriaus svajonių, fantazijų ir vaizduotės konstruktas, paties poeto kaip asmenybės, su jai būdinga psichinių procesų visuma, nesodinsime „ant kušetės“, neieškosime autobiografijos ir teksto sąryšingumo (nors ir pripažindami jį esant), neurotinių ar kitokių psichinių apraiškų vaizdiniuose, bet atkreipsime dėmesį į dominuojančias lyrinio subjekto būsenas, jauseną ir išgyvenimus hermetiškame kūrinio erdvėlaikyje.

V. Gulbinas, kaip lyrikas, menininkas, vedamas slėpiningos kūrybinės galios ar jėgos, kalbiniu žaidimu konstruoja kvazirealybę, kurioje individo potraukiai, troškimai, norai ir tiesa sublimuojami asociatyviais ir sąmoningai parinktais vaizdais bei simboliais. Meninis žaidimas ir mėgdžiojimas – malonumo principo viešpatystės keliai ir būdai, „kad nemalonūs dalykai būtų paversti prisiminimo ir psichinio turinio perdirbimo objektu.“[1] Antrinės realybės pasaulėjautos, subjekto pozicijos ir dispozicijos jos atžvilgiu konstravimui didelę įtaką daro vidinis Superego cenzorius, kurio veržimosi link idealo bei Id pasąmoninių impulsų (meilės (Eroso) ir mirties (Tanato) dualizmo) dinamišką konfliktą sušvelnina Ego. Pastarasis, tarpininkaudamas tarp šių dviejų psichinių struktūrų ir pats būdamas dalimi jų, stengiasi sumažinti įtampą ir socializuotis visuomenėje, ieškodamas kompromiso tarp malonumo ir nemalonumo būsenų. Superego trokšta atitikti priimtas moralės normas. Id siekia patenkinti instinktyvius garbės, valdžios, populiarumo, gerovės ir meilės poreikius: Norėjai būti originalus, / gražesnis, geresnis, reikšmingesnis, / šaunesnis, negu esi iš tikrųjų (p. 33) ir taip sugrįžti į reliatyvią ramybės būseną, kurią sąlygoja malonumo troškimas. Individo nepasitenkinimas savimi ir visuomene sukelia melancholiją, kurios apimtas lyrinis subjektas, viena vertus, stebėdamas ir tyrinėdamas save, kita vertus, socialinę aplinką, kaustomas ambivalentiško meilės ir neapykantos jausmo, stengiasi patogiai ir saugiai įsitvirtinti realybėje. Bet tai jam sunkiai sekasi: gal todėl tavo galvoje palikta / tiek daug laisvos vietos / tuščioms ambicijoms, / iliuzijų fiestai (p. 17). Paribio lyrinį Aš kankina baimė, nepripažinimas, kaltė, nuobodulys, slegia / trafaretiniai sekmadieniai (p.27), negalimybė ir bejėgystė pasiekti zenitą, sąžinės priekaištai bei visokie kiti išgyvenimai, inspiruoti neišsipildančių Ego norų, Superego reikalavimų ir Id nepaliaujamų gyvybiškai svarbių poreikių, kuriems svetimoje civilizacijos sistemoje draudžiama realizuotis pirmine potraukių forma ir taip sumažinti psichinę įtampą tarp sąmonės, ikisąmonės ir viršsąmonės. Vis tik poetas randa išeitį išsilaisvinti ir būti nevaržomas, prigesinti vidinio bei išorinio pasaulių konfliktą.

Lyrinis subjektas apgyvendinamas mieste, hermetiškoje anoniminėje erdvėje, kurioje ir jis pats – anonimiškas, bevardis, neatpažintas. Nuasmenintam Aš kur kas patogiau ir drąsiau fiksuotame dabarties laike sutelkti praeities prisiminimus ir ateities lūkesčius, nutylint ir paslepiant tikrąsias būsenos priežastis, psichinius turinius, ne iki galo pažinius ir pačiam subjektui. Sublimacija vyksta kuriant miesto panoramą, gatvių raizgalynę, atkeliant prisiminimus, įvardijant personas, kurių socialinės kaukės galbūt tiktų ir pačiam miesto klajūnui, ateiviui iš niekur ar iš vaizdo, kuris kaip savęs atpažinimo objektas nuniręs į veidrodį ir pasirodo nebe vaiko, bet suaugusiojo veidu, pažymėtu ėjimo į neorganinį būvį – į neišvengiamą mirtį arba baigtį – ženklais. Pirmapradiškumas analogiškas pirminiam chaosui, kai dar nieko nebuvo, bet sąmonei nesuvokiamu būdu užsimezgė gyvybė: „Kitados negyvojoje materijoje kažkoks dar visai neįsivaizduojamas galių poveikis pažadino gyvybės savybes.“[2] Šis būvis – ramybės, minimalios įtampos, malonumo būsena, kurios paradoksaliai trokšta Id ir nuo kurios bėga libido energija. Miestas, kaip urbanistinis vienetas, yra civilizacijos reprezentantas. Tai reiškia, kad subjektas, nutolęs nuo gamtos, nuo jos tvarkos bei dėsnių, privalo žaisti socialinius žaidimus pagal taisykles, diktuojamas laikmečio ir aplinkos. Jo sąmonė puikiai suvokia, kad tapti pilnaverčiu ir lygiateisiu žaidėju konkurencijos sąlygomis ir tuo pačiu išlaikyti autentiškumą bei individualumą praktiškai neįmanoma: nesudomina niekas – / jautiesi lyg užkoduotas / nebendrauti, / nebūti / kūrybišku (p. 17). Taigi, aukščiausio ir intensyviausio sąmoningumo, anot C. G. Jungo, šiuolaikiniam žmogui, suvokiančiam savo egzistenciją, yra du keliai: arba niveliuotis, arba likti vienišam: „Tas, kuris įsisąmonina dabartį, yra, be abejonės, vienišas“.[3] Jo ištuštėjęs, prarastasis Ego mieste, arba kamerinėje sąmonės erdvėje, tuose pačiuose namuose / tame pačiame kambaryje (p. 19), jaučiasi pametęs kryptį / išvirkščias ar ištrintas (p. 19). Tik baimės barjeras sulaiko nuo pražūtingo šuolio į mirties glėbį, todėl kartojamas įprastas trafaretinis gyvenimas, gerai pažįstami veiksmai, pasiduodama pasąmonės procesams, perkeliant jiems kaltės naštą, nevilties sunkį ir visa, kas nepasiekia sąmonės – ikisąmoningus trikdžius. Į klausimą, kodėl tokia nyki, beveidė ir slogi būtis, negali atsakyti ir subjektas: kodėl dailininkas / taip ilgai / negali priderinti / sielų // prie tobulų / mūsų kūnų? (p. 50). Tai, ko nenori prisiminti lyrinis Aš, užpildo interpretacijomis, t. y. fantazuodamas, apdailindamas, troškimus kompensuodamas vaizdais, perkėlimo, įsikūnijimo į kitą ar regresijos būdais.

Melancholiškasis ištuštėjęs Aš kamuojamas nemigos: sunkų / nemigos auskarą / įsega tau // raukšlėtaskruostė / naktis, // vėl pamiršus / tave / pažymėti // pulsuojančiu / sapno / įdagu – – – – (p. 53). Naktis ir tamsa pakeičia sapną, kurio gelmėse besiblaškantysis galėtų patenkinti savo norus ir realizuoti visuomenės sankcionuotas veiklas. Besikartojančiais pasiklydimo ir klaidžiojimo įvaizdžiais lyrinis subjektas žaidžia slėpynių su įsivaizduojamu skaitytoju: atrask mane kaip objektą ir kaip savo paties atvaizdą manyje. Suaugusiajam, sakytų visuomenės moralė – Superego, nedera elgtis kaip vaikui, kurio, anot S. Freudo, žaidimas atviras, nei fantazijų, nei jų įgyvendinimo priemonių ir būdų nemaskuoja, tik imituoja ir puikiai skiria savąjį vaizdinijos konstruktą nuo realybės. Iš suaugusiojo reikalaujama padorumo, santūrumo, dorovingumo ir kitokių kaukių, atitinkančių civilizacijos pulsaciją. Menininkui sunku arba neįmanoma išbūti „tokiu kaip visi“. V. Gulbino subjektui – taip pat, todėl nežinomybė meilės ir neapykantos konflikto akivaizdoje melancholiškajam Aš ypač aktuali.

Eroso ir Tanato dualizmas koncentruojamas moters vaizdinyje. Remiantis C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės archetipų teorija, galime teigti, kad bendriausia prasme ši moteris – motinos archetipas. Ankstyvoje vaikystėje patirta atsiskyrimo nuo motinos trauma asociatyviai sublimuojama į malonumo su moterimi ryšius, pirminio, patikimo santykio tarp kūdikio ir tėvų vietą užima perkeisti motinos prisiminimai. Edipiškas bevardės (neatpažįstama, bevardė / gal tik nuspėjama (p. 42) moters vaizdinys tiražuojamas nuo mergaitės, subrendusios moters, senelės: Maža mergaitė ieško gėlių / aklose asfaltuotose aikštėse, / jos nustebusiam / žvilgsny / senelė atranda save praeity (p. 24) iki senos žiniuonės: – – – nebeįstengusi nuspėti / ateities, / sena žiniuonė / žolele pavirsta. Pagoniškoji metempsichozė oponuoja krikščioniškajam Dievui ir asocijuojasi su pramote, mitine pirmaprade gyvybės kūrėja Deive. Kita vertus, gyvybės pirmapradiškumas, arba libido energija, arba šie svarbiausi kolektyvinės pasąmonės archetipai, pirminiai vaizdiniai – C. G. Jungo anima ir animus, nors ir nevienodu santykiu, esti pačiame individe. Vidinė subjekto moteriškoji pusė laukia išsipildymo, yra prieštaringa ir nesąmoningai gali analizuoti visas realybėje sutinkamas moteris, komplektuoti abstraktųjį moters paveikslą kaip tinkamą meilės objektą arba kaip priešę. Atlaidaus Dievo vaizdinyje tokią užuominą galima įžvelgti: žinau, / kad saugai / nuo pavojų ir negandų / bei paklydimų, // kad globoji // ir myli mane, / žinau… / – – – – – – – – – – – – – / Mano priešą – taip pat (p. 83). Priešo archetipas taikytinas ne tik eilėraščiams meilės tema, bet ir visiems, kuriuose reflektuojami socialiniai kontaktai, nes subjektas jaučiasi kitų atstumtas. Todėl besiverždamas meilės malonumo link, Ego libido energiją apgręžia tekėti į neorganinį būvį, į išnykimą, mirtį. Lyrinis Aš psichinės libido energijos vedamas vienijasi ir tapatinasi su meilės objektu, jaučiasi nedalomas, tobulas, tačiau konfliktas nepašalinamas, tik užaštrėja: nesutariame / kuriam groti / pirmuoju smuiku (p. 18). Pasak S. Freudo, „Pačioje objekto meilėje mes įžvelgiame dar vieną tokį poliariškumą – meilės (švelnumo) ir neapykantos (agresijos) priešpriešą.“[4] Ego, sušvelnindamas Superego sankcionuotą meilės idealą, kvestionuoja: o meilė – tik nusigrimavus / gatvės mergšė, / išeidama / neištaria sudie (p. 29). Įsiklausydamas į Eroso impulsus, lyrinis subjektas, nors ir bijo kastracijos – netekti mylimos moters, lieka gana pasyvus, pasirinkimo galią palieka moteriai, pasiduoda lemčiai: Tu pasirenki rytą žinodamas – / visko neteksi: žodis, kurį vėl išrėksi į veidą, / pasmerks ir įkalins (p. 11). Baimės vedamas, į prisiminimų ir dabarties realijų pinkles įkliuvęs, išstumtasis lyrinis subjektas narciziškai teigia: štai aš esu tas meilės vertas objektas. Šis pareiškimas infantilus, pridengtas vienišystės, nelaimėlio, nusivylimo, baugštumo ir kitokiomis kaukėmis: Ar išgirsi mane, / kai, ieškodamos tęsinio, / iriasi skaudančios, / rūškanos viltys (p. 30); kaip ir / kokį žodį ištarti // kad jis tave / išvaduotų / iš kurtumo įšalo? (p. 41). Edipiškas siekis susigrąžinti meilę moters, kuri pakeitė motiną ir dabar turėtų globoti ir mylėti jį kaip vaiką, išnyra kaip vaikystės trauma. S. Freudas rašo, jog „Meilės netektis ir nesėkmė pažeidė asmens savijautą ir liko kaip narcistinis randas.“[5] Ambivalentiškasis meilės jausmas, sutampantis „su poetų ir filosofų Erosu, laikančiu viename daikte visa, kas gyva“[6] dominuoja rinkinio metatekste kaip neišprendžiamybė, todėl melancholiškasis Ego susikausto laukime:  Viskas – rytoj. O dabar / mes kartojam save – tartum neišsprendžiamą lygtį (p. 12). Lyrinis subjektas laikinai užblokuoja šią prieštarą, baltas dėmes užpildydamas kai kuriais žmonijos istorijos prisiminimais.

Atminties vaizdiniai išplečiami esamajame laike atgaivinant viduramžių dvasią: o karininkai, besipuikuojantys / antpečiais, laipsniais, / žvaigždėmis, akselbantais, / nė iš tolo, o juo labiau iš arčiau, / neprilygsta šauniesiems husarams (p. 13). Didvyrio archetipas imponuoja lyrinio subjekto Ego, jis galimai norėtų patenkinti norą būti dėmesio centre, nes kariškiai miesto moterims iki graudumo / ir alpulio užima kvapą – / jos siunčia oro bučinius, / meta gėles jiems po kojom / ir garsiai dūsauja (p. 13). Karo archetipas eilėraštyje „Pulko muzikantai“ – taikos būvio priešprieša, ironija, mirties abejonė. Holokausto temoje mirtis traktuojama kaip absurdiška, beprasmiška ir sąmoningajam Ego nesuprantama, todėl atmetama ir nepriimama. Gedėjimas išėjusiųjų eilėraštyje „Vėlinės“ lyriniam subjektui virsta laukimu: gal / išplauks jie / sidabro puta – – – (p.21). Ribos tarp šiapus ir anapus išsitrina, gyvybės ir mirties dualizmas sutelkiamas į dabarties momentą, ateitį palikus nežiniai.

Būdraujančio melancholiškojo „Urbanistinio vieneto“ subjekto vidiniai ir išoriniai dirgikliai, dėl jų konflikto susikoncentravusi įtampa, dinamiška nesąmoningų ir sąmoningų psichinių procesų kova už būvį sukuria universalų šiuolaikinį miestą, simbolizuojantį žmonių susvetimėjimą, egzistencijos tragizmą, meilės ambivalentiškumą, gyvybės veržlumą ir mirties beprasmybę, individualios ir kolektyvinės atminties belaikiškumą. Sprendžiama amžinoji, galutiniam sprendimui nepasiduodanti būties lygtis. Pasyvumas, desocializacija, vienišystė nuošalėje, miglotos ateities vaizdinys, nuobodulys ir klajonės dabarties realijose signalizuoja apie belaikę, simbolinę miesto, įgavusio teisėtą civilizacijos struktūrą, egzistavimą šiuolaikiniame žmoguje.

[1] Freud, S. Anapus malonumo principo. Vilnius: Vyturys, 1999, p. 54.

[2] Ten pat, p. 87.

[3] Jungas, C. G., Šiuolaikinio žmogaus sielos problema. In: Problemos. 51, p. 95.

[4] Freud, S. Anapus malonumo principo. Vilnius: Vyturys, 1999, p. 110.

[5] Ten pat, p. 58.

[6] Ten pat, p. 105.