Tai pirmoji Broniaus Šablevičiaus poezijos knyga. Lakoniški dvieiliai ir penkiaeiliai, surinkti į vieną rinkinį, iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg atskiri karoliukai, pasipylę ant grindų, tačiau jie surikiuoti tam tikra eilute – kaip žemuogių uogelės, suvertos ant smilgos šiaudo, juolab kad gamtos motyvų šiame vėrinyje gausu.
Trumpuose žodžiuose glūdi meilės, gamtos didingumo, tėviškės, vaikystės dienų, draugystės, moralinių vertybių, žmogaus laikinumo ir rudens, kaip mirties simbolio, apmąstymai. Todėl poezijos eilutės persmelktos minorine nuotaika.
Daugiau straipsnių
„Bazilisko ambasados“ metai
Gerumo skola
Išleistas dešimtasis almanachas „Atokios stotys“