2021-01-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Gintaras Bleizgys: „Nesuprantu, kodėl norime atsikratyti vieni kitais“

Rasa MILERYTĖ, Vytautas KAZIELA

Gintaras Bleizgys – poetas, rašytojas, vienas ryškiausių šiandienos lietuvių literatūros kūrėjų. Vilniaus universitete baigė literatūros teorijos magistrantūros studijas, dirbo mėnraščio „Metai“ redakcijoje, buvo vyriausiuoju žurnalo „Literatūra ir menas“ redaktoriumi, o vėliau pasuko į verslo sritį. Įvairių premijų laureatas, tarp jų – ir literatūrinės Antano Miškinio premijos. Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido naujausią rašytojo knygą „Sūpavimas“, kurios žanras – beveik dienoraščiai. Pristatydamas naujausią knygą Utenoje, G. Bleizgys užsuko į „Utenio“ redakciją, kur pasikalbėjome apie kūrybą, literatūros procesus, santykius su kritikais ir skaitytojais bei ne pačius smagiausius biografijos momentus.

Kaip jūsų gyvenime atsirado poezija?

Poezija mano gyvenime atsirado dar mokyklos laikas, buvo gal kokia 9–10 klasė. Nežinau, ar iki to laiko jau kažką rašiau, bet tikras susidomėjimas atsirado per vieną literatūros pamoką. Lietuvių kalbos mokytoja perskaitė Sigito Gedos poemą „Strazdas“, kurios nebuvo mokyklinėje programoje. Tuo metu buvo pavasaris, gamta Veisiejuose sužydėjusi, panašiai kaip poemoje, man kažkaip ta poema susisiejo su realybe. Pasiėmiau iš bibliotekos Gedos knygas – ne tik poezijos, bet ir kritikos, tik gal tada dar nesupratau, kas ten parašyta. Vėliau pradėjau skaityti Kornelijų Platelį, Vytautą Bložę – skaičiau tuos, kurie gyveno mūsų krašte.

Prisimenu, kokiomis aplinkybėmis parašiau vieną pirmųjų eilėraščių. Buvau dar visai vaikas, kokių dešimties metų, nesupratau, kas yra ta poezija, bet jau buvo kažkoks keistas noras rašyti, būti šalia poezijos. Buvom svečiuose, pasiėmiau kažkokią knygą, romaną, ir pirmąjį puslapį šiek tiek pakeisdamas surimavau. Parodžiau giminaičiams, jie skaitė ir stebėjosi, kaip čia aš taip parašiau.

Mokykliniais laikais tie eilėraščiai buvo vaikiški, o rimčiau rašyti pradėjau studijuodamas Vilniaus universitete.

Lygiagrečiai rašėte poeziją ir prozą?

Iš pradžių tik poeziją. Nebeprisimenu, kelintais metais, tai galėtų būti 1996–1997-ieji, „Šiaurės Atėnuose“ pradėta aktyviai publikuoti esė. Ir Sigitas Parulskis išspausdino „Šiaurinę kroniką“ apie tėvo laidotuves. Mane tas tekstas labai sukrėtė, ir tuomet pradėjau pats rašyti lyg ir esė. Juokaudamas sakau, kad mano eseistikos mokytojas yra S. Parulskis, nors jis vėliau nuėjo visai kita kryptimi.

Dabar jau esate atpažįstamas ne tik kaip poetas, bet ir kaip prozininkas – esate kelių prozos knygų autorius. Poezijos forma tapo nebepakankamai talpi?

Pirmąją esė knygą „Estafetė“ sudariau per dešimt metų. Kitą knygą – „Jautis“ – jau perpus greičiau – per penkerius metus. O paskui pradėjau rašyti lyg ir dienoraščius. Maniau, kad rašysiu po nedaug ir kažkada galbūt išeis knyga, bet kai pradėjau, labai pagavo rašymas. Buvo karšti metai, daug visokių minčių, ir per pusmetį parašiau „Karmelio kalno papėdėje“ – ganėtinai storą knygą. Tuomet supratau, kad jau labai seniai norėjau rašyti prozą, bet bijojau. Galbūt kad neužteks laiko, nes eilėraštį rašai ir jis baigiasi, jis trumpas, o prozoje reikia labai daug prisiminti, ką jau esi parašęs, ir man atrodė, kad tai neįmanoma. „Imbiero vakaruose“, kurie vyksta Alytuje, Jurgio Kunčino bibliotekoje, sėdint tarp prozininkų atėjo toks keistas nušvytimas: sugalvojau, ką noriu rašyti, veikėjų linijas, veiksmus. Praėjo koks mėnuo, o siužetas vis dar mano galvoje. Tuomet pradėjau rašyti romaną, bet į tai įsiterpė „Karmelio kalno papėdėje“, paskui – „Sūpavimas“. Romaną vis dar rašau ir jau matau, kad gausis labai didelė apimtis. Nežinau, ką darysiu, skelti į dvi dalis neišeina, tad knyga gali gautis maždaug tūkstančio puslapių. Ji paremta biografiniais dalykais, vaikyste, paauglyste. Ir pačiam keista, kad šiuo metu gyvenu labiau prozoj nei poezijoj. Prozos rašymas reikalauja daugiau pastangų – reikia labai ilgai išsėdėti, reikia turėti laiko. Bet rašydamas prozą kažkodėl jaučiu mažesnę konkurenciją, daugiau geranoriškumo kitų atžvilgiu ir, atrodo, pasipūtimo manyje mažiau. Poetai kartais būna labai išdidūs, todėl sunku su jais.

O atrodote labai kuklus. Gyvenime buvo susireikšminimo etapas?

Buvo ir gal ir dabar yra. Stengiuosi nepasiduoti tam. Iš tiesų kartais jaučiuosi nesuprastas – mano poezija susijusi su tam tikrais religiniais išgyvenimais, posovietinėj visuomenėj tai nesuprantama, mano poeziją aiškina kaip gamtišką poeziją, bet gamtiškumas yra kai kas kito. Sovietmečiu gamta, kultūra buvo propaguojama kaip alternatyva tikėjimui. Dar būna nemalonu, kai esu nesuprastas, bet dažniau man tai tiesiog nebesvarbu. Kai esi jaunas, nori būti suprastas, o dabar bent kažkas supranta ir to užtenka.

Jūsų tekstai labai atviri. Nebijote pasirodyti silpnas? Ir ar turite kažkokius saugiklius – temas, patirtis, apie ką nekalbate kūryboje?

Silpnas pasirodyti nebijau, bet atvirumas sukuria tokią problemą, kad tekstai gali tapti per daug sentimentalūs. Turiu šiek tiek stabdyti save, kad neperžengčiau ribos, likčiau literatūroje, kad mano tekstai netaptų visiškai išpažintine kūryba. Man kartais priekaištaujama, kad per mažai literatūriškumo mano tekstuose. O kad pasirodysiu silpnas – manęs tai nejaudina, matyt, viduje jaučiuosi pakankamai stiprus.

Esate patyręs labai blogų dalykų. Vaikystė be tėvo, teismų etapas. Kaip tai atsispindi jūsų kūryboje?

Neaugau visiškai be tėvo, mano tėvai buvo išsiskyrę, tame romane, kurį dabar rašau, mėginu narplioti skyrybų priežastis, bet nėra paprasta, nes tai ne tik šeimos istorija, ne tik mano biografija, tai yra visuomenė, kurioje gyvenau. Gimiau ir augau Druskininkuose, kurorte, kur sovietiniais laikais atvažiuodavo daugybė žmonių, į mus žiūrėjusių kaip į savo vasalus, kaip į prastesnius už save, jie elgdavosi aikštingai, nekultūringai, akiplėšiškai. Būdamas vaikas, negalėjau tam pasipriešinti, bet tai tikriausiai padarė man didelę įtaką, nes lankydamas darželį buvau labai agresyvus. Mano tėvai išsiskyrė, nes neatlaikė tos sudėtingos santvarkos. Mano mama tapo visuomenės auka, visuomenės, kuri, kaip aš sakau, yra iškastruota. Kai nėra vyrų, galinčių apginti savo šalį, gražios moterys aukojamos okupantui. Mano mama buvo graži moteris. Tėtis su tokia negalėjo išgyventi, negalėdamas apginti ir pats nesijautė saugus. Po skyrybų likau su mama.

Negaliu sakyti, kad užaugęs keršijau kai kuriems žmonės, kurie, pavyzdžiui, prievartavo mano mamą, bet šiek tiek juos „patvarkiau“ ekonomine prasme, dėl to ir atsidūriau kalėjime. Nežinau, ar kas nors tiki, kad buvau teisiamas tik dėl mokesčių. Kaltinimai buvo visai kitokie, mokesčius aš sumokėjau, tuo metu, kai buvau kaltinamas, jau buvau juos sumokėjęs. Nekalbant apie tai, kad jų sumokėjau daug daugiau. Kai kurie dalykai šioje istorijoje buvo laužti iš piršto, o visa tai vyko, nes mėginau kovoti už savo teises. Ikiteisminio tyrimo teisėja man pakuždėjo į ausį, kad turėčiau samdytis kitą advokatą, tokį, kuris dirbęs struktūrose, nes esu atsidūręs už įstatymo ribos. Supratau, kad net teisėjai nėra laisvi.

Per visas šias batalijas nebuvau nuteistas kažkuo baisaus, bet šešerius metus be prokuroro leidimo negalėjau nakvoti ne namuose, kol truko ikiteisminis tyrimas. Tai yra nenormalu, šitaip žmonės, kurie sėdi valdžioje nuo senų laikų, tyčiojasi, rodo galią. Manau, kad visuomenė turi valytis. Tokius žmones aš ir stengiausi išgrūsti iš valdžios. Tą visuomenę, kurioje augau, su kuria susidūriau dirbdamas versle, vadinu gorilomis. Stengiausi išnaikinti goriliškumą – nepavyko. Na, iš dalies pavyko, bet mane irgi sudorojo. Tai yra mano gyvenimo drama, bet man kaip rašytojui tai didžiulis užtaisas.

Jums svarbu kalbėti apie patirtį kalėjime?

Prieš dešimt metų negalėjau apie tai kalbėti, o dabar mėginu šią istoriją papasakoti romane, kurį minėjau. Laikau tai tokia pačia kova kaip pokario partizanų kova. Esu parašęs knygą „Taisyklingumas“, niekas nesuprato, kodėl kai kurias savo patirtis lyginu su senelio patirtimi, kai jis buvo išvežtas į Sibirą. Iš kur tokia paralelė? Kalėjime dominuojanti kalba iki šiol yra rusų. Tik dabar suprantu, kodėl aš nebijojau ten pakliuvęs. Man tai jau buvo pažįstama, tai priminė mano vaikystę. Kalėjime papuoliau į tokią kultūrą, kokioje augau. Apie visa tai reikia kalbėti. Apie tą baisų smurtą, kuris yra ne iš kalinių kaliniams, bet iš prižiūrėtojų, iš valdžios institucijų kaliniams. Kai žmogus, kuris gina įstatymus, pasako, kad tau įstatymai negalioja, kaip į tai reaguoti? Esu šios valstybės pilietis, ar nepriklausomai nuo to, ar esu teisus, ar nusikaltęs, su manimi turi būti elgiamasi kaip su žmogumi. Man buvo siūloma pasakyti tam tikrus dalykus, kad nebūtų teismo, bet kadangi aš nenorėjau jų pasakyti…

Dabar ši istorija jau pasibaigusi, nesulaukiate spaudimo, grasinimų?

Pasibaigusi. Teismas įvyko 2015 metais, 2009–2015 metais vyko ikiteisminis tyrimas, nors nebuvo ką tirti. Mano bėda buvo, kad ginčijausi. Kai nustojau ginčytis, įvyko teismas.

Pats nujaučiate, kam užlipote ant uodegos?

Aš žinau, bet nenoriu įvardinti. Tai yra rimtos struktūros, dirbusios dar anais laikais, o dabar užėmusios įtakingus postus. Manau, kad tokie žmonės turėtų būti eliminuoti iš valstybės valdymo aparato. Tačiau tai gali tęstis ilgai, nes dabar ateina jų vaikai, kurie įpratę viską gauti lengvai ir greitai.

Būtent tuo laikotarpiu jūsų gyvenime atsirado Dievas?

Atsirado anksčiau, dar buvau moksleivis. Ir dabar man priekaištauja, kaip krikščionis gali būti teisiamas. Savo kūryboje noriu paaiškinti, kad viskas nėra taip paprasta. Mano manymu, krikščionis tam tikrais momentais turi elgtis krikščioniškai, tai reiškia – ir karingai, o ne nusišalinti ir pasiduoti. Krikščionis prisiima atsakomybę ne tik už save, bet ir už aplinką, bendruomenę, šalį, kurioje gyvena. Tikėjimas tuo sudėtingu laikotarpiu man buvo didelė atrama. Kiekvieną rytą keldamasis dėkoju Dievui, kad turiu iš ko gyventi, kad esu sveikas, turiu darbą, gebu džiaugtis pasauliu, gyvenimu, ir kad esu užgrūdintas.

O ar esate laimingas?

Esu. Būna tokių momentų, kaip tas teismas, po jo sumažėjo verslo apimtis, kai ko nedrįsau daryti, ne todėl, kad blogai daryčiau, o todėl, kad ėmė darytis baisu. Tada ir nuotaika buvo prastesnė, ir domėjimasis gyvenimu sumenkęs. Bet kažkaip atsigavau. Kai rašau poeziją, esu laimingesnis nei rašydamas prozą. Bet esu laimingas. Tiktai jaučiu, kaip eina metai, kad tampu vyresnis, jau fiziškai kai kuriais aspektais amžius jaučiasi. Prie to reikia priprasti.

Esate dalijęsis nuotraukomis iš griaunamų nakvynės namų ir rašęs, kad kai kurie ten gyvenantys žmonės buvo jūsų draugai. Papasakokite apie tai.

Vilniuje, Žvėryne, yra nakvynės namai „Sala“. Mano biuras stovi Žvėryne ir aš bendrauju su visais tais alkoholikais, benamiais, likimo nuskriaustais žmonėmis. Kai kuriems atrodo, kad tie žmonės blogi, agresyvūs, gali apvogti ar primušti. Bet kaip tik ne. Po darbo paimu iš darželio vaiką ir važiuodami namo mes sustojame pasivaikščioti paupiu prie nakvynės namų. Ir dabar, kai griauna tuos namus ir nebeliko žmonių, aš ten jaučiuosi nesaugiai. Kai jie buvo, aš žinojau, kad jeigu kas atsitiks, na, aš nebijau, bet jei žmonai su vaiku kas nors nutiktų, jeigu jie šauktųsi pagalbos, būtų, kas išgirstų, kas padėtų, o dabar – tik ūžimas nuo užtvankos. Dabar tai yra pavojinga vieta. Man pasaulyje svarbiausia žmogus, gyvybė. Kai mano močiutė sirgo, jau nebesikeldavo iš lovos, aš buvau ar vaikas, bet su ja, nors jau silpna, man buvo smagiau negu vienam, man su bet kokiu žmogumi geriau, negu būti vienam. Niekaip nesuprantu, kodėl norim atsikratyti vieni kitais.

Galėjo tuos namus griauti pavasarį, per vasarą pastatyti naujus, o dabar jiems teks ieškotis nakvynės kitur.

Su „Salos“ gyventojais yra buvę įdomių dalykų. Prie biuro nuolat trūksta stovėjimo vietų, bet pastatytas mikroautobusiukas, kurio pusmetį niekas nejudina. Tai aš savo pažįstamų vietinių klausiu, ar jie nežino, kieno čia automobilis. Po dviejų savaičių kažkas jį sudegino. Nežinau, ar čia sutapimas, ar man gerą darbą galvojo padarę, bet jaučiausi savotiškai.

Tie žmonės suprato ir mano poeziją, ir mano mintis, kurios pasauliui atrodo kvailos. Su tokiais žmonėmis buvau arešte. Esu buvęs toje gyvenimo pusėje, tad mes supratome vieni kitus.

O koks jūsų santykis su skaitytojais? Ar į knygų pristatymus ateina žmonių? Ar jie jus supranta?

Su knyga „Karmelio kalno papėdėje“ turėjau daug renginių, su „Sūpavimu“ irgi ketinu pavažinėti. Ši knyga neturi didelės literatūrinės vertės, ji įdomi dėl kitų dalykų – gyvenimo reflektavimo, mano pasaulėžiūros, pasaulėjautos. Mėgstu susitikti su žmonėmis, man patinka paprasti žmonės, kurie atvirai pasako, ką suprato arba ko nesuprato. Jeigu nesuprato, gal to visai ir nereikia, užtenka to, ką suprato. Džiaugiuosi grįžtamuoju ryšiu iš skaitytojo. Man nėra svarbu, ar giria, ar peikia, svarbu, kad bent kažką suprastų. Apie mano knygas yra parašyta daug gražių recenzijų, bet kai kurios man nepatiko, nes jos yra ne apie mano kūrybą. Jeigu kritikas nesupranta, apie ką aš rašau, o perverčia viską į man svetimą pasaulėvoką, man tai neįdomu. Mano kūrybą mėgsta sieti su gamtiškumu, su baltų pasaulėjauta, bet tai ne aš. Esu vokiečių kultūros atstovas, o Lietuvoje ji daug kam svetima. Iš rytų ateina chaosas, o vokiečiai turi tokios tvarkos, tikslumo. Daug kam nesuvokiama, kaip rašytojas gali dirbti versle. Bet vokiečių modernistai, kurie kūrė dvidešimto amžiaus pradžioje, buvo bankininkai, verslininkai. Rašyti dienoraščius pradėjau norėdamas paaiškinti savo pasaulėžiūrą, kaip atrodo mano diena.